gyvenimo sankryžos

Kartais taip norisi tave susirasti ar bent jau parašyti ir paklausti:
- Nejaugi tu džiaugiesi tuo, ką turi? Nejaugi manęs nė kiek nepasiilgsti? Nejaugi tai, ką mes dar turėjome prieš du mėnesius tapo visiškai nereikšminga?

Mūsų santykiai baigėsi. Baigėsi negrįžtamai. Ir visi tiltai sudeginti. Bet nejaugi nė karto nepasigailėjai dėl savo sprendimo?

Kaip greitai pasikeičia santykiai.. Kad bent būtų likusi kokia viltis.. Bet jos nebėra. Bent viena galimybė sugrįžti, bent viena galimybė tikėti, bent viena galimybė atleiti…

Aš gyvenu. Aš atsikeliu, aš sugebu iškęsti dieną, sugebu užmigusi tavęs nebesapnuoti.. Bet nesugebu apie tave negalvoti..

P.S. Aš nerašysiu, aš neieškosiu, aš neskambinsiu, aš nesipainiosiu tavo gyvenime.. Aš tiesiog kentėsiu..

Kas yra sunkiau: ilgesys ar laukimas?

Laukimas - tai būsena, kurią patiriu kiekvieną dieną. Jis yra neatsiejamas nuo tavęs, nes tu niekada nesugebi ateiti tada, kada žadėjai, niekada nepaskambini, kada mes susitariam ir niekada neapkabini, kada man to reikia.

Ilgesys atsirastų tada, jei tave palikčiau.. Nesvarbu kada: šiandien, rytoj, po metų.. Prisiminčiau suknistai gražias akimirkas, mūsų pokalbius, tavo šypseną, tavo rankas.. Imčiau ilgėtis laukimo, kuris dabar mane žudo, nes kai laukiu, dar yra vilties, kad tas laikotarpis baigsis, o ilgesys baigtųsi tik tuomet, kai vėl kažką įsimylėčiau..

Kodėl tu negali būti atviras? Ir kada aš tau pasidariau neįdomi?

Taip, vieno negaliu neigti - tu tai meistriškai slepi.. Niekada neateini dvelkdamas moteriškais kvepalais, niekada ant tavo drabužių nebūna lūpdažio žymių.. Tu visada sugebi pasiteisinti. Visada moki atsiprašyti.

Tiesiog aš žinau, kad net ir šiandien tu miegojai su kita. Ir man.. Man tiesiog taip norėtųsi sužinoti, kodėl…

Taip sunku žiūrėti į tave ir valdytis.. Tiesiog dabar aš neturiu akivaizdžių įrodymų. Aš tik žinau, kad vieną dieną tu suklysi.. Juk neįmanoma taip visą laiką meluoti..

Kažin kiek dar tokių kaip aš, negalinčių ramiai miegoti, beviltiškai įsimylėjusių ir taip šlykščiai apgaudinėjamų..?

Tu neprivalai būti su manimi, jeigu aš nesu ta, su kuria tau diena pasidaro šviesesnė ir apie kurią pagalvoji pabudęs ryte…  Tu neprivalai būti su manimi, jeigu su manim nesijauti laimingas ir jeigu aš tau nesu reikalinga…

Tiesiog aš esu mergaitė, kuri taip norėjo, kad rudenį ją kažkas apkabintų..Aš esu mergaitė, kuri tave myli.. Ir aš esu ta, kuri rytoj, tave pamačiusi ir pažiūrėjusi į tavo mėlynas akis ištars sudie…

Nebijok.. Viskas bus gerai.. Šiek tiek paskaudės, o paskui vėl sutiksi tam, kuriam gerą mėnesį rūpėsi.. Jis rodys tau dėmesį, supažindins su savo draugais, galbūt spėsi net jo tėvus pamatyti.. Jis spės tau įteikti raudoną rožę, spės papasakoti apie savo vaikystę, o paskui vėl pamatysi, kad ateina neišvengiama pabaiga.

Kokia ji šįkart? Skauda. Dar viskas nesibaigė, taigi, laukia pokalbis.. Tada tam tikras laikotarpis, kai turi suprasti, kad nuo šiol miegosi viena, kad ateis ruduo ir vėl tavęs niekas nešildys, kad niekas tavęs neapkabins o svarbiausia - kad viską turėsi išgyventi viena.. Nes visi turi savų reikalų ir niekas tau nepadės.

Tave jis turėjo apsaugoti nuo visko, o svarbiausia - nuo gyvenimo….

Aš gavau Tave parai, pagrobiau Tave nakčiai, bet niekada Tavęs negavau iki galo. Tu man atsidavei kūnu, Tu man pasakojai apie savo vaikystę, Tu leidai man patikėti, kad padarysi mane laimingą, tačiau Tu niekada man nepriklausei ir neišsivadavai nuo priklausomybės kitai;

Aš turėjau teisę paklausti, kaip Tu praleidai dieną, tačiau niekada neturėjau teisės paklausti, ką būtent Tu veikei. Tu mane saugojai nuo akivaizdžios tiesos, tačiau niekada manęs neglobojai… Tu kažkuria prasme sugebėdavai įsiklausyti, kokios nesėkmės mane kankina, tačiau aš niekada negalėjau užduoti klausimo, KADA… Po velniais, KADA MES SUSITIKSIM?;

Aš grįžau namo tiek daug įgavusi, bet kartu ir tiek daug praradusi. Aš sugebėjau Tave išsaugoti vieną naktį.. Aš sugebėjau Tave paleisti, kai reikėjo išsiskirti, tačiau mintys apie Tave manęs taip ir nepalieka. Tuoj bus metai prabėgę nuo tos dienos, kai jaučiausi galinti skristi.. Kai jaučiausi atradusi artimą sielą.. Tuoj bus metai, o aš vis dar Tavęs laukiu. Ar Tu vis dar žinai, kad aš visada atrasčiau Tau laiko?;

Nepamiršk manęs, Dainiau.. Maldauju, NEPAMIRŠK…

Galbūt yra kuo džiaugtis
Kartais, kai labai ko nors nori, imi ir gauni. Tada supranti, kad savo norus reikia kuo labiau sukonkretinti, ne jei tau atrodo, kad nenori būti viena ir nori, kad būtų kažkas, kas tave apkabintų, gali toks žmogus atsirasti, tačiau jis nebus toks, koks turėtų būti tavo idealas. Na, gerai, idealių nebūna. Tiesiog tu esi mergina, kuri jau nepasitenkina bet kuo vien todėl, kad yra turėjusi geriausią, todėl ir reikalavimai didesni.

Jis
Jis man ryte parašo LABAS RYTAS. Neužmiega nepalinkėjęs SALDŽIŲ SAPNŲ. Jis pasisiūlo mane parvežti iš universiteto. Jis paima mano ranką, kai mes einame pasvaikščiot. Jis teigia, kad manęs pasiilgsta, jei nemato kelias dienas, nors šiaip mes susitinkam kiekvieną dieną. Jis sako, kad esu jam svarbi ir išvis, už mane jam svarbesnė yra tik jo mama. Turbūt galima būtų užskaityt tai, kad jis manim rūpinasi,galbūt..
Tačiau yra ir kita barikados pusė: jei mes žiūrim filmą ir aš užsimanau jį pabučiuot,jis man atrėžia, kad pasitraukčiau, nes užstoju jam vaizdą; jei mes išeinam parūkyt, o aš noriu prie jo prisiglausti, jis pasako,kad nori ramiai parūkyt; jei aš jam imu glostyt nugarą,po kelių minučių jis pasako: ačiū, užtenka,gali daugiau manęs nedraskyt; jei prieš jam išeinant aš noriu dar kelias minutes pabūti jo glėbyje, jis piktai, na, bet jau tikrai piktai man liepia jį paleist: “Nu gi man reikia eit”. Po tokių žodžių trūksta tik keiksmažodžio. Ir keikiasi jis daug. Ne kartą jam sakiau, kad man tai nepatinka, bet jis kol kas dėl to jokių išvadų nepadarė. Ir mūsų humoro jausmas tiesiog skirtingas.

Mano meilė
Mano mylimasis, su kuriuo turėjau galimybę praleisti tik šiek tiek daugiau nei parą, nepaleido iš savo delno mano rankos. Kai rūkydavom ir aš prie jo prisiglausdavau, jis švelniai mane apkabindavo ir praėjus keliems mėnesiams po mūsų susitikimo jis pasakė,kad tai buvo viena nuostabiausių akimirkų. Kai žiūrint filmą aš jį apsikabinau ir pradėjau bučiuoti, jam nerūpėjo filmas.. Ir išvis, jam būnant su manimi nerūpėjo niekas. Tiesą sakant, tas laikas su juo buvo pasaka.
Kartais man atrodo, kad tą akimirką, kai mes vienas kitą pamatėm, daugiau pasaulyje nebuvo dviejų, vienas kitam labiau tinkančių žmonių. Mes pamiršom savo praeitį, nors ji ir bnadė mus persekioti ir tą pačią akimirką, kai jis paėmė mano ranką, mūsų sielos, o ne kūnai, atsidavė viena kitai. Man nerūpėjo, kas bus rytoj, po savaitės, po metų.. Dabar žinau, kad tokios mintys tą nuostabią akimirką iškart ir būtų sugriovusios. Tiesiog tą akimirką man užteko jo žalių akių, jo rankų, jo kvapo, jo kvėpavimo, jo glėbio, sekso su juo, tylos su juo.. Dieve mano, man jo užteko, tačiau tai paliko tokį randą, kad iki šiol nepamirštu.. Tuoj bus metai, o aš, būdama su kitu, vis dar jo noriu. Tiek laiko, o aš žinau, kad jam užtektų tik ištarti mano vardą.. Tik tyliai tyliai pašnabždėti ir pakviesti kartu eiti gyvenimo keliu.. Ir aš neatsigręždama į savo dabartinį vaikiną nueičiau..

Ateitis
Aš vis dar tikiuosi stebuklo. Tokio mažo, kasdienio stebuklo. Tikiuosi, kad pagaliau kažkaip savo švelnumu aš sugebėsiu nugalėti tavo stuobriškumą. Kad nustosi keiktis ir juoktis iš kvailų penkiolikmečiams vaikams tinkančių bajerių;
Kad nenumesi rankos, kai aš bandysiu tave apkabinti;
Kad apkabinsi visada,kai bus proga.

Taip pat..
taip pat aš tikiuosi, kad pagaliau pamiršiu savo meilę.. Ir galbūt iš naujo pamilsiu..

Iškart perspėju, kad pavadinimas neturi nieko bendro su turiniu. Tiesiog visada būna labai sunku pradėti. Beveik taip pat, kaip sunku ir pabaigti. Tik skirtumas tas, kad pradžioje gali save valdyti, o pabaigoje.. Širdgėla, ilgėsys, kaltinimai.. Nebūtinai savęs, nebūtinai kitų..

Jei mane ko nors išmokei.. Tai tikrai ne mylėti(s) ir tikrai ne būti stipriai. Super girls don’t cry - žinau aš tai…  Todėl ir neverkiu.. Bet ilgiuosi.. Išmokei mane pulti į aistros glėbį stačia galva, išmokei laukti ir nesitikėti, išmokei džiaugtis akimirka..

Išmokei neklausinėti. Ir įrodei, kad negalima būti visiškai nuoširdžiai.. Šia gyvenimo pamoka aš naudojuosi. Ypač klijuodama naujus santykius.

Noras sugrįžti, nors kelio nėra. Noras kalbėti, nors balsas nutilo. Noras šnabždėti, nors ištartas paskutinis “Sudie”;

Noras apkabinti, nors nepriklausai man. Noras tylėti kartu, nes dabar tyliu viena.

Noras bristi per rasą. Noras pasitikti saulėlydį.. Nors vieną kartą, nors paskutinį kartą.

Ašaros nudžiūvo. Tavo lovoje kita, o aš kito. Tu apkabini ją, mane apkabina kitas. Tu skambini jai, man skambina kitas. Skirtumas tik tas, kad aš nepamiršau, o tu seniai minčių atsikratęs.

Ar brėkšta rytas, ar ateina vidurnaktis. Kelias pas tave neįveikiamas. Per daug nutolom, net nedidindami mus skiriančio atstumo.

Per daug tylėjom. Per daug kalbėjom.

Per trumpai mane laikei. Per trumpai mane bučiavai.

PER DAUG APIE TAVE GALVOJU…

Šiandien pasiilgau žodžių, vedančių į niekur ir pasiilgau balso, tariančio “nepamirštu”.

Jei tu būtum čia, pažadu, pamirščiau viską. Pulčiau į glėbį ir nepaleičiau.

Pabučiuotum - aš ištirpčiau. Apkabintum - aš numirčiau.

Man trūksta. Ne sekso, bet žvėriško sekso.

Man tiesiog vis dar trūksta tavęa. Trūskta laukimo, kuris kažkada turėjo baigtis. Tačiau viskas baigėsi ties tuo, kad tu pasirinkai kitą.